Seni kompiuteriai. Pradžia.

Sveiki. Esu Andrius. Gimiau 1987 metais. Šitame straipsnyje papasakosiu kelias istorijas. Tai bus mano istorija, mano draugo ir šito puslapio istorija (kuri tik dabar prasideda). Tai istorijos apie kompiuterius. Jau dabar – tai istorijos apie labai senus kompiuterius. Nors dar ir tais laikais tie kompiuteriai nebuvo labai nauji. Viską pirkdavome iš kišenpinigių. Tačiau apie tai vėliau.

Mano vaikystė.

Tais laikais (laukiniai devyniasdešimtieji) – mano aplinkoje buvo daug meistraujančių. Pagrinde – brolis. Jis nuolat kažką ardė, konstravo, litavo ir sprogdino. Daug perėmiau iš jo. Mano tėvas – taip pat technikos žmogus. Gal labiau mechanikos. Tad jau nuo vaikystės buvau užprogramuotas kažkur įkišti savo rankas. Žaisdavau su elektronikos komponentais, laidais, ardžiau buitinę techniką ir buvau labai tuo patenkintas.

Mokykloje mes buvome kitokie. Kartais mus vadindavo “schemščikais” ar “schemovičiais”. Keisti pavadinimai, bet juos gerai prisimenu. Mokykloje dažnai iš to net pasijuokdavo. Kartais skambėjo ir žodis “botanikas”. Nors su elektronika tas nieko bendro neturėjo.

Visi įdomūs dalykai prasidėjo tada, kai aš perėjau į 5 klasę. Mano gyvenime atsirado žmogus vardu Nikolajus.

Praktinės elektronikos būrelis.

Mokykla. Pamokos. Į klasę užeina ūsuotas žmogus, paprašo mokytojos skirti jam dėmesio ir garsiai pradeda kalbėtis apie būrelį. Pradžioje kažkaip nesupratau apie ką eina kalba. Elektronika, litavimas, kažkokia praktika. Žmogus užėjo, paplepėjo ir išėjo. Buvau tinginys. Man užtekdavo ir standartinės mokyklinės programos. Dar kažką ten daryti…

Po kelių dienų supratau, kad mintys apie laidus, litavimą ir schemas nepalieka mano galvos. Pasikalbėjau su tėvais. Leido.

Pamenu, kad pradėjome nuo komponentų. Aiškinomės kokie jie yra ir ką jie daro. Daug rašėme. Toliau Omo dėsnis. Skaičiavimas ir daug vargo su formulėmis. Pradėjome lituoti. Litavome daug. Tas man labai patiko. Praktinė dalis – mano dalis.

Su Nikolajumi buvo daug visko. Jis buvo labai griežtas. Už saugumo technikos nesilaikymą darėme atsispaudimus. Kas jau negalėjo – darė pritupimus. Tačiau buvo linksma. Jaučiausi kaip filme apie išmintingą sensejų. Galvoje skambėjo “… tik sulitavę milijoną laidų Jūs suprasite, kas yra…”.

Pirmoji pažintis su kompiuteriais.

Laikas bėgo ir mes tobulėjome. Jaučiau burelio naudą. Buvo žmonių kurie paliko būrelį. Tačiau mes buvome stiprūs ir mums reikėjo daugiau. Lankėme toliau.

Lankėme būrelį ir supratome, kad Nikolajus dar ir mokyklos kompiuterius prižiūri. Mums tada tai buvo kažkokie nerealūs dalykai iš kosmoso. Dar prisimenu, kad ir mano brolis bandė kažką konstruoti. Čia dar ir “ZX spectrum” galvoje sukasi. Tačiau tai jau kitos istorijos.

Nikolajus mums kartais leisdavo pažaisti. Buvo smagu. Taip pat buvo labai įdomu stebėti kaip Nikolajus taisė ir aptarnaudavo kompiuterius. Pradžioje stebėjome, vėliau jau patys jam padėdavome.

Mano pirmas kompiuteris.

Kompiuteriai mane labai užkabino. Norėjau. Žinojau, kad tai yra labai brangu, bet labai norėjau. Tas matėsi. Nuolat Nikolajaus klausinėjau apie kainas. Zondavau kiek kainuoja juodai baltas monitorius, domėjausi dėl korpuso su maitinimo bloku. Viskas tas buvo labai brangu.

Brolio draugelis atidavė kažkokius du neaiškius kompiuterius. Nunešiau pas Nikolajų – naujienos blogos. Ten buvo nestandartinės mašinos. Kažkas ten netiko. Nepamenu kas. Neesmė. Buvo nesmagu. O taip tikėjausi, kad tai bus kažko pradžia. Mano asmeninio kompiuterio pradžia. Mano nuosava mašina. Mes kažkaip dažnai vadindavome kompiuterius mašinomis. Gaila, bet ne…

Mano piroji “trojkė”.

Kažkaip blogai pamenu tą dieną (galimai iš tos laimės) kai nusipirkau savo pirmąją dėžę. Nikolajus suveikė man korpusą ir 80386 DX 40 motininę su procesoriumi. Kiti dalykai (monitorius, klaviatūra, dikeliai ir t.t.) atsirado tarsi savaime.

Viską tai sukroviau namuose ant stalo. Iš mamos gavau malkų už “griozdus”. Ilgai teko aiškintis. Sakiau, kad viską padovanojo (atidavė). Tėvas išrašinėdavo velnių už elektrą. Na… Sunki buvo ta pradžia.

MFM kietieji diskai ir 5 colių diskeliai.

Turėjau nuosavų diskelių. Gražūs, nauji, popieriniuose vokeliuose. 360kb, 750kb ir žali diskeliai 1.2Mb. Viskas “vaikščiojo” iš mokyklos namo būtent taip. O namuose tas viskas gulėjo ant 3.5 colio, 20Mb storulio MFM disko. Tiksliau – jame (diske). Net dabar galvoje girdžiu tą garsą. Diskas buvo geras, be blogų sektorių ir atrodė visai kaip naujas. Vat tai buvo žaisliukai. Nuo laimės visas drebėjau.

Windows 3.1.

Jau turėjau spalvotą EGA (16 spalvų) monitorių. Norton commander, Prince of Persia, Color Lines ir visi kiti tų laikų “pribambasai” jau buvo kasdienybė. Tai buvo kaip arbatos atsigerti. Malonu, smagu, bet norėjosi kažko daugiau.

Brolis per CB radijo ryšį (tų laikų “chatas”) bendravo su kažkokiu Edvinu. Jis turėjo “Amigą” ir daug apie ją pasakodavo. Man tai buvo neaiškus dalykas, tačiau buvo smagu, kad turime panašų pomėgį.

Edvinas kažką paminėjo, kad turi Windows ir jis “eis” ant mano “trojkės”. Susitariau su Edvinu, kad atvežtų man tą žvėrį. Atvežė. Dvi kopijos. 3.5 colio diskeliai. Bendrai – kažkas virš 20 diskelių. Atvežė ir patį FDD įrenginį diskeliams. Nes turėjau tik 5 colių įrenginius. Prasidėjo archyvų išpakavimas į kietąjį diską…

Po kelių valandų 3.1 “langai” jau instaliavosi. Tuo metu nuėjome į rusį apžiūrėti mano griozdų. Smagu prisiminti kiek visko turėjau. Pamenu, kad kažką iš daiktų atidaviau Edvinui. Negaila. Juk ten viršui instaliuojasi 3.1…

Suinstaliavome. Sutvarkėme viską. Na ir tada vėl prasidėjo bemiegiai vakarai. Pažintis su Windows 3.1.

Ketvirtukas.

Mano “trojkė” keitėsi. Gavau 3.5 colio FDD įrenginį. Pamenu, kad jau žinojau kas yra IDE diskas. Galimai jau net ir toje “trojkėje” jį turėjau. Bet čia ne apie tai. Atėjo laikas pokyčiams. Dideliems pokyčiams. Gavau naują dėžę. Tai buvo jau “tower”! Galėjau kietai ją pastatyti šalia monitoriaus. Tada tai buvo rimtas dalikas. Bet tai dar ne viskas. Gavau 80486 motininę su DX2 66MHz procesoriumi. Pradžioje 8Mb RAM. Po kurio laiko turėjau jau ir visus 16. Susipažinau su Windows 95.

Denisas.

Mūsų mokyklą uždarė. Tiksliau – ją reformavo, padarė iš jos Lietuvišką. Turėjau pereiti į kitą. Perėjau. Į ją jau tekdavo pavažiuoti. Buvo nelengva. Viskas nauja. Stresas. Tačiau žinojau, kad Nikolajus greičiausiai pereis į tą pačią mokyklą. Taip pat ir daug klasiokų. Taip ir buvo. Tik visus išbarstė. Buvome skirtingose klasėse.

Atėjau pirmą dieną į naują mokyklą. Klasės auklėtoja patarė man prisėsti prie Deniso. Pasakė dar kažką. Nepamenu. Lyg jis domisi kažkuo, kad bus įdomu. Atsisėdau. Pradėjome bendrauti. Susiklijavo. Kažkaip savaime. Pradėjome bendrauti.

Papasakojau apie būrelį, apie Nikolajų ir kompiuterius. Žmogus “užsikabino”. Pradėjome vaikščioti į būrelį kartu. Su Denisu mes toje mokykloje buvome pirmieji. Ir pamenu, kad tas būrelis buvo jau labiau apie kompiuterius. Veiksmas vyko šeštadieniais.

Mūsų kelias.

Kartu su Denisu prižiūrėjome mokyklos kompiuterius. 2 klases. Buvome ten jau savi. Viską ten jau žinojome. Ir mus visi jau žinojo. Buvome jaunieji mokyklos technikai. Padėdavome mokytojoms. Kartais net iš pamokų mus paimdavo, kad kažką sutvarkytume. Laikas bėga greitai…

Kompiuteriai – tai mūsų bendras kelias. Tiek visko matėme su Denisu kartu. Tiek atradome ir išmokome. Malonu prisiminti. Mūsų kelionė vis tęsiasi. Mes taip pat vaikštome pas Nikolaju. Varinėjame arbatas, valgome kebabus ir picas. Ir vis prie kompiuterių aišku. Kažkas ateina perinstaliuoti kompiuterį, kažkas kažką ardo. Žaidžiam, prisimename gerus laikus…

Nostalgija.

O tai jau yra šito puslapio istorija. Ji prasidėjo nuo to, kad mums su Denisu šovė į galvą surinkti kažką iš tų laikų. 80386 ar 80486… Pradėjome domėtis. Supratome, kad visa šita technika jau beveik išnyko.

Prasidėjo kažkokia nesveika medžioklė. Pentium 3, 80486, pirmieji Celeron’ai… Ir beveik visi tie aparatai – lavonai. Gyvos tik motininės plokštės. FDD, HDD, CD įrenginiai – dažniausiai yra jau mirę. Pradėjome viską tai atstatinėti, remontuoti. Žiauriai malonus procesas. Į galvą šovė sukurti puslapį apie viską tai.

Čia rašysime. Rašysime istoriją. Publikuosime nuotraukas, filmuosime video medžiagas apie senus kompiuterius. Nežinau kaip čia viskas bus. Tiesiog darysime tai, kas mums patinka ir dalinsimės.

Jeigu patinka sena kompiuterinė technika – likite su mumis. Sekite naujienas. Mes pradedam.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *